scortian
Old English
Pronunciation
- IPA(key): /ˈʃortiɑn/
Etymology
From Proto-Germanic *skurtōną.
Verb
sċortian
- to shorten
- to fall short, fail
Conjugation
Conjugation of sċortian (weak class 2)
infinitive | sċortian | tō sċortienne |
---|---|---|
indicative | present | past |
1st-person singular | sċortie sċortiġe | sċortode |
2nd-person singular | sċortast | sċortodest |
3rd-person singular | sċortaþ | sċortode |
plural | sċortiaþ sċortiġaþ | sċortodon |
subjunctive | present | past |
singular | sċortie sċortiġe | sċortode |
plural | sċortien sċortiġen | sċortoden |
imperative | ||
singular | sċorta | |
plural | sċortiaþ sċortiġaþ | |
participle | present | past |
sċortiende sċortiġende | (ġe)sċortod |